Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2009-09-27

Viskas taip pat

Publikuota: Kita

Tamsa. Staiga ją persmelkia ryškus, baltas blyksnis. Toks, kokius galime išvysti filmuose. Vaizdas lyg ir standartinis. Ta pati gatvė, ta pati parduotuvė ir vaistinė prie kelio. Rodos, ir mokykla ta pati. Bet jausmas ne tas. Kažkoks ypatingas.

Einant gatvėje su manimi pasisveikino ir geros dienos palinkėjo nepažįstamasis. Keista. Na, gal čia atsitiktinumas. Juk pasitaiko, kad įprastą dieną sudrumsčia kokia nors maloni žinia, kuri priverčia išsišiepti iki ausų ir ta pačia gera nuotaika užkrečia aplinkinius. „Galėtume šypsotis daugiau“, - tariu sau.

Šiek tiek sutrikęs malonaus nepažįstamojo palinkėjimo, sustoju ir įsistebeiliju į dar vieną neįprastą vaizdą. Moteriškei iš maišo išbiro obuoliai. Ją apstojęs gausus būrys žmonių. Regis, jog pastarieji taip pat moteriškei nepažįstami. Ne, jie obuolių nesisavina. Jie padeda juos jai surinkti ir jai maloniai nusišypso. Gerai matau – moteriškės veide išryškėja raukšlės. Bet ne tos, kurios atsiranda, kai ant ko nors pykstame. Tos, kurios mūsų veiduose dažnai neatlieka šypsojimosi funkcijos. „Gerai, gal šiandien kokia nors „Išsipildymo akcijos“ diena?“, - klausiu savęs. „Lyg ir ne“, - atsako sumišęs balsas iš vidaus.

Reikia nusiraminti. Einu į parduotuvę – į tą, kuri tokia pati kaip ir visada ir netgi prie to paties kelio. Nieko daug pirkti neplanuoju. Piniginė tokia pat tuščia kaip ir visada. „Bent jau vienas dalykas nesikeičia“, - juokauju. Išsirenku tik mineralinio vandens buteliuką. Na, kad galėčiau nuplauti tą keistą jausmą. Atsistoju į lyg ir standartinę eilę parduotuvėse. Prieš mane gal penki ar šeši žmonės, nemažai perka. „Teks palaukti“, - galvoju. Šią mintį staiga lyg griaustinis iš giedro – turiu pabrėžti, jog tikrai iš labai giedro – dangaus nutraukia keletos prieš mane esančių žmonių raginimas. „Nagi, praeik. Juk tik tiek perki. Nereikės ilgos eilės laukti“, - šypsodamiesi ištaria tie penki ar šeši žmonės eilėje. „Viskas, nieko nebesuprantu.“, - kategoriškai konstatuoju išvadą sau.

„Laba diena. Du litai, dvidešimt devyni centai už Jūsų mineralinį vandenį.“, - meiliai ištaria man pardavėja. Rodos, jog ji seniai jau šioje parduotuvėje dirba. Kadaise dvejais litais grąžos mažiau atidavė ir dar apšaukė. Tikrai keista, kodėl šiandien ji tokia miela. Na, sumoku aš už savo prekę – viskas lyg ir taip pat, kaip ir įprasta kapitalistinėje visuomenėje. Tiesa, neturiu stambios kupiūros. Tenka krapštyti centus. Mane praleidę žmonės net nesusiraukia. Ir net nereplikuoja, kiek aš galiu čia „knistis“ po savo piniginę – juk jie (tie penki ar šeši žmonės eilėje) amžinai eilėje nestovės. „Keista, jie niekur neskuba, nors šiandien darbo diena.“, - eilinį kartą stebiuosi. Ir dar kartą man tarsi su šlapiu rankšluosčiu per veidą „užvažiuoja“ pardavėja, kuri mielu, draugišku ir paprastu balsu, su šypsena veide man atiduoda grąžą ir palinki geros dienos. „Hmm…“, - nebeišlemenu nė žodžio.

Regis, jau vėluoju į mokyklą. „Sėsiu į autobusą – galbūt pavyks nepavėluoti į pamoką.“, - mąstau. Sulaukiu reikiamo maršruto. Ir vėl įprasta situacija. Atsidaro autobuso durys. „Na, dabar tai jau ta minia stotelėje mane sumindys. Reikia įsitaisyti į kovos poziciją, jog patekčiau į autobusą ir dar galėčiau atsisėsti.“, - prisiminęs įprastą situaciją realistiškai nuteikiu save. Bet ne. Manęs nesumindė. Ir ne dėl to, jog stotelėje nebuvo žmonių minios. Buvo – tokia pati, kaip ir visada. Tiesiog minia tvarkingai ir niekur neskubėdama lipo į autobusą. Pasisveikino su vairuotoju, o šis pasisveikino su žmonėmis. „Tikrai neįprasta.“, - jau tiesiog šaukte šaukia balsas viduje. Tiesa, moteriai minia padėjo įkelti vėžimėlį į autobusą. Ši nusišypsojo jiems, o padėjusieji – jai. „Net ir patys mažiausi ir, rodos, patys nereikšmingiausi, tačiau gražūs poelgiai, sugeba žmones paversti tikra, nesupuvusia visuomene. Ta, kurios dalimi aš visada norėjau būti ir apie kurią visada….“

Mintis pertraukia žadintuvo signalas. Ankstyvas rytas. Lygiai 7:00. Ta pati gatvė, ta pati parduotuvė ir vaistinė prie to paties kelio. Net ir mokykla ta pati…

Patiko (0)


Atgal į: Viskas taip pat